Pakalbinki sapną džiaugsmingą ir šviesų
Ant rankų sūpuojant tau miegą prikviesiu
Užmerkus akis ir panirus į tamsą
Taip nieko nelaukęs jis kelrodžiu tampa
Nuvedęs tave į pasaulį kitokį
Slapčiausias kertes jis apšvies lyg per šokį
Aprodys vietas kur galėsi brangiausias
Per daugelį metų paslėpti išdaigas
Sukursite pasaką gražią bei mielą
Ir naivią nekaltą sujaudinsit sielą
Nubudus iš miego tą sapną išplūsi
Gyvenimą tikrą dar kartą pajusi
Prieš keletą dienų sapnavau tėvelių vestuves. Ne jaunų, o jau pagyvenusių. Ir jie buvo tokie laimingi. Susirinko artimieji, ir sesutė buvo. O aš tėvelius fotografavau, stengiausi suderinti įrangą ir užfiksuoti šią nepaprastą akimirką. Pradžia vestuvių buvo akimirkai atidėta ir aš nusisukau ieškoti mylimosios. Iš tos šviesos nužengiau į kokią tai pilką vietą tarp pastatų. Labai norėjau ją sutikti. Jau daug metų ji tokia nepasiekiama sapnuose. Prisiminęs, kad tėveliai ruošiasi sumainyti žiedus – atsigręžiau jų link. Rodosi, truko tik akimirką ta paieška. O tėveliai laimingi kartu. Jau su žiedais ant rankų. Krykštauja, gražūs, myluojasi. Suspėjau užfiksuoti tą akimirką kupiną šviesos ir jųdviejų meilės. Graži gavosi akimirka. Būtinai prisiminsiu šį sapną.
Žvaigždulė danguj,
O aš ant Žemelės, –
Pėdas šluostau.
Klaupiuosi ir…
Pakvimpa žolynais…
Šypsausi:
Ne per seniausiai
Braidžiau gailynais.
Prilipo man miško ramumas –
Rasa nusiprausiu, nubusiu.
O dabar…
Merkiu akeles, nes noriu
Susapnuoti šiųnakt Lelijėlę
Lopšely saldžiai miegant…
aš su
viskuom
susitaikęs,
tik pamiršti
negaliu tavęs.
. . .
štai,
jau Saulė
danguj gęsta,
nešasi tolyn
svajas…
likti su tyla
įsakė, laukti,
gal viltis?
spinduliais tave
nunešiu,
kur mes buvome-
mirtis…
– – –
aš su
viskuom
susitaikęs
šnabždesiu
kviečiu save,
budinau ramybę,
ar prisimeni
slėpynes, žaidėm
sapnuose?