dievaitėms,
Kai aplanko tave
Šitas jausmas,
nesinori jau nieko
ragaut.
Esi persisotinus
viskuo, bet taip
lengva nebuvo nei
kart.
Rankos tirpsta
ir pirštų galiukai,
eigastis lengva,
paprasta,
Šviesios mintys
tik lanko ir
kirba…
Įkvėpimas gilus,
o atodūsis
džiaugsmo –
akyse vis šviesiau
ir šviesiau:
dega noru
gyventi,
žvilgsnis gydo
ir šildo aplinkui
visus, visada…
Ir atsako dievaitei,
kas tokią sutinka,
taip pat nuoširdžia
šiluma.
O kuomet pamatai
Jį dar kartą,
kaip Jis žiūri
meilingai tavin –
visas kūnas
ima virpėti,
kvapą užgniaužia
gerklėj,
skruostus
nudažo raudonis –
Jis tai mato
ir gėris tavim.
Ir atrodo, kad laikas
sustojo, iš džiaugsmo
pulsuoja širdis,
kažkas kirba Judviems
vidujai, ar palaimingai
glosto Abu…
————-
Bet dažniausiai
nutinka ir šitaip,
kad mylimajam
reikia išvykt:
į karą ar ilgą kelionę,
ir tenka Jums išsiskirt…
Apninka dvejonės,
gyvenimas šitaip
išbando
ko vertos
visos svajonės:
Ar save paaukosi
ir lauksi Jo
žvilgsnio, kurs
taip meilei
dėbsojo tavin,
su Kuriuo tos
svajonės, rodėsi,
pildos, ir, rodės,
kad dar nebuvo
taip gera gyvent.
Ar kitam atsiduosi,
kurs į tavąją
šviesą, džiaugsmu
atsilieps nuoširdžiai…
Tik tu tai
nuspręsti turėsi,
o baigtys skirtingos,
nes viena be baigties…
Jei Jo, kai išvyks,
tu sulauksi,
kai kas amžinybę
dar tęsis
Abiems.