Žmonės

Yra žmonės, kurie pamatę gatvėje, viešumoje ką nors skriaudžiamą ar žudomą, nusuka žvilgsnius į kitą pusę, apsimesdami, kad nieko nemato, įtikinėdami save jog nieko čia nevyksta. Jiems svarbiausia, kad jų pačių niekas nepaliestų, taip nesusimąstydami apie pasekmes. Tokių žmonių dėka ir randasi visuomenėje susvetimėjimas, nelieka bendruomenės. Taip auginamas agresorius, nes jis supranta, kad liks nenubaustas ir toliau šitaip galės elgtis.
Yra žmonės, kurie pamatę gatvėje, viešumoje ką nors skriaudžiamą ar žudomą, nenusisuka, o bando kažką pakeisti, kad ir skambučiu į tarnybas, kurios gali pasirūpinti viešąja tvarka, ar kaip kitaip užkirsti kelią incidentui.

Kaip su žmonėmis – taip ir su valstybėmis.

Džiaugiuosi – LIETUVA

Apie meilę ir gyvenimą

Šypsotis – tai mylėti!.. Dalintis džiaugsmu ir šiluma su kitais… Gyventi – tai pažinti liūdesį… Niekada neregėjau dievaitės besišypsančios, visuomet tik su liūdesiu akyse ir tyla veide… Kaip tik nesistengiau jos pradžiuginti!.. Viską būčiau atidavęs, kad tik ji pažintų meilę… Aš išmokau gyventi, o Jūs – mylėkite ir švieskite… Būtinai išmokite… Ir kitus to pamokykite…

Mirtis

Ir padovanojame mes kūną mirčiai, kad atgimtų ir nubustų žmogus vaiko dar negimusio akelėmis motinos įsčiose… Ir kad ištirptume nebūtyje, pasklistume po širdis žmonių, kaip jausmai, kaip svajonės, gražūs sapnai… Padovanojame mes kūną tykiai ir jau niekuomet nebeprabylam, tesiklausome maldų paukštelių, plazdančių drugelių ir medžių užburiančio ošimo, kažkur ties meile… Ir pasileidžiame tekini į tuštumą dabarties, palydimi gamtos į savus namus ramumos, padovanodami jausmingą visiems ir švelnų sudie…

Vienuma

Apsupty kitų- vienumoje esu… Pajutusi vienatvės grėsmę, susigūžia širdelė ir negirdint niekam pravirksta, išsilieja… Širdelė trokšdama pajusti, trokšta jausti,  nematomai švelniai apglėbti ir mylėti… O nuraudusios akelės, besislapstančios nuo visko dėbso tykiai, ilgesingai… Ir atsispindi prašymas jose, noras jausti, būt šalia…