Kažkada parašiau svajodamas apie dukrelę, jei ją turėčiau, kaip ji po sodą džiaugsmingai vaikščiotų ir gėrėtųsi tuo, kas jame auga ir gyvena… Ir tos emocijos pagautas parašiau…
Žyma: Svajonė
-
Lopšinė
(jei tik turėčiau)
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Mus apsaugos tie, kurių jau
Šiam pasauly nebėra.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Jei prabusi, tik pašauki,
Aš prieisiu prie tavęs.
Numalšinsiu piktą sapną
Ir priglausiu prie savęs.
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.Lauks pasaulis atsibudęs
ryto gaisuose,
O dabar naktelei leiski
užliūliuot tave.
-
Išdalinau
Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau:
Mintis ir savo svajones.
Jaučiu, išdalinau save –
Tą viską, kam aš čia esu,
Todėl tik tau aš priklausau.
Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau.Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų –
Šlamėti tau rytais anksti.
Bet meilė man neleis užmigt:
Sukursiu sodą, kur atgimt
Galėsi vėl tikru žmogum.
Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų.
-
Dideli norai
Tu žiūri į mane ir matai:
Mano norai tokie dideli.
Kad bijai ir tyli – nesakai,
Nes nenori varžyti manęs.Išėjai, pasukai tu keliais –
Man laisvę suteikti bandei.
O save raminai ir guodei,
Kad skirtingi mes esam labai.Aš žiūriu į save ir matau:
Mano norai tokie dideli.
Be tavęs ir be tavo akių,
Čia nebūtų nei vieno iš jų…Nuėjau, pasukau tais keliais,
Kuriais tu taip norėjai nueit.
Nesunku man, tik gera labai,
Žinoti, dėl ko ir kam visa tai.
-
Graži mergaitė
[I]
Graži graži mergaitė
Po ryto rasą braidė
Basa per žemę ėjo
Auksinius plaukus vėjas plaikstėKuriuos nudažė šitaip
Anksti nubudus saulė
Šypsojosi graži mergaitė
Šiam nuostabiam pasauliui[II]
Tikiuosi kad tave išvysiu
Pirmiau, Pasaulį gražų dovanojęs
Ne tik sapnuos tave sutikęs
Tave, dukrele, apkabinsiu…
-
Svajonė
Nežinau, nežinau, kur man eiti
Pasiklydau aš čia, tarp žmonių.
Kurie žvelgia į dangų, į žemę
Iš aukštų, aukštų pastatų.Man atleiskite, žmonės mielieji, –
Aš nenoriu šitaip gyvent.
Tad svajonę priėmęs į sielą
Šį pasaulį pradedu keist.Pasiseks neiškarto, ne viskas,
Bet išmoksiu gyveniman žvelgt.
Ne su liūdesiu, o kupinas džiaugsmo, –
Nes myliu, nes myliu ir kuriu.Pasikviesiu Jus, žmonės mielieji,
Į savo gimtuosius namus.
Nes svajonę priėmęs į sielą –
Pavaišinsiu kvapniu nektaru.
-
Lopšinę liūliuos
Medžių guotas man lopšį atstos,
O vėjelis lopšinę sugros
Tvenkinėlį lelijos papuoš
Medžių guotas man lopšį atstos,
O patrakęs kaimynas ramybės neduos
Į svečius užeis ir kad linksmai uždainuos!
Medžių guote- savame lopšyje
Kur vėjelis lopšinę liūliuos…
-
Alsuoti tavimi
SUSIGŪŽĘS KAMPUTY VERKIU
TIK JAUSMUS IR MINTIS TETURIU
SVAJONES APIE MYLIMĄ ŽMOGŲ
VAIKELIUS NUO VAIKYSTĖS JŲ NORIU
-
Akimirka
Aš: – Ant nedidelės kalvos žole nuklotos stovėjo tėvai ir vaikas jų mylimas labai. Regėjo jie saulę vakaruos auksinę ir malonią, tolumoje miškus žaliuojančius, jaunus. Ir tu, su šypsena linksma erdvėj ramybę išblaškei. Juoku, palaimingu džiaugsmu tu užkrėtei paukščius. Lengvu žingsniu, išskleidusi rankas, pradėjai šokį grakštų su suknele lengva. O saulė įkandin, nudažė plaukus tavo spinduliais, taip geltonai, rausvai. Net mylimą dukrelę, žavesys staiga pagavęs: su dideliu džiaugsmu į glėbį tau įpuolė ji, apkabinimu šiltu. Ir sukotės drauge jūs palengva, ratu tarsi vienas būtumėt žmogus. Girdėjot dvelksmą vėjo ir širdžių savų. Ašarėlės nuriedėjo laimės mano kupinu veidu…
Tu: – Ir tu manai, svajotojau, jog visa taip bus!?!
Aš: – Tikiu…
Tu: – Nežinau…
Aš: – Myliu.