Pasaulis paprastas labai, –
Kai vaiko dar žvelgi akim,
Kurių nedrumsčia apžavai.
Pasaulis paprastas labai,
Kurį, tikiuosi, pažinai –
Džiaugeisi ir buvai savim.
Pasaulis paprastas labai,
Kai vaiko dar žvelgi akim.
Jei džiaugsmo tu nepažinai
Ir mažas daug tuomet verkei –
Liūdėt prasmės nėra visai.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Saviems vaikams gal bus kitaip:
Suteikiant tai, už ką meldeis.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Ir mažas daug tuomet verkei.
Ir maitinosi akelės vaiko godžiai… Širdelė džiūgavo ir juokės… Ramybės glėbyje šypsojos… Vaikelis svajonėse klajojo… Žavėjosi gamta, nepertraukiama tyla… Kankinosi bebalsiai vaikas sutikęs pyktį, neapykantą ir baimę… Liūdėjo širdelė, kai puolė mintelės… Liūdėjo širdelė ir verkė akelės…
Prisimenu… Vaiku buvau… Šypsena- lyg dovana visiems… Dovanojo vaikas ją praeiviui, akmenėliui, liūdesiui ir ašarėlėms… Švelnūs piršteliai glostė žiedus lauko gėlių… Tuo metu akelės spoksojo į tylą… Kvapni pieva žaliavo po pėdutėmis vaiko… Akimirka- dangus nušvinta, kita – niūrus jis pasilieka… Ir vėl atrado vaikas nebūtį… Tą pačią- tik kitaip… Vaikui miela…