Širdelės kvietimas

Ir žmogų jauną pakvietė širdelė… Jausmingą, uždarą, nuoširdų… Užmigo mintys, ištirpo visa, neliko nieko… Tik tuštuma ir širdelė kviečianti nubusti… Atmerkus sunkiai akeles, pajuto nebūtį greta… Ir skverbėsi į žmogų nežinia… Akimirka, diena, naktis… Dovana- vienatvė esant tarp kitų ir ilgesys sunkus…

Buvau vaiku

Prisimenu… Vaiku buvau… Šypsena- lyg dovana visiems… Dovanojo vaikas ją praeiviui, akmenėliui, liūdesiui ir ašarėlėms… Švelnūs piršteliai glostė žiedus lauko gėlių… Tuo metu akelės spoksojo į tylą… Kvapni pieva žaliavo po pėdutėmis vaiko… Akimirka- dangus nušvinta, kita – niūrus jis pasilieka… Ir vėl atrado vaikas nebūtį… Tą pačią- tik kitaip… Vaikui miela…