Į jaunus delnus žmogui byrėjo trupinėliais laimė, šviesa… Ir šventė širdelė… Ramybė globojo, angelai šoko su ja… Verkė akelės – džiaugėsi saule, verkė akelės – jas prausė palaima… Ir glostė naktelė veidelį, ir migdė mėnuo vaikelį… Šypsojos širdelė plačiai, nuoširdžiai…
Kategorija: Atsiminimai
-
Atgimimas
Ir maitinosi akelės vaiko godžiai… Širdelė džiūgavo ir juokės… Ramybės glėbyje šypsojos… Vaikelis svajonėse klajojo… Žavėjosi gamta, nepertraukiama tyla… Kankinosi bebalsiai vaikas sutikęs pyktį, neapykantą ir baimę… Liūdėjo širdelė, kai puolė mintelės… Liūdėjo širdelė ir verkė akelės…
-
Širdelės kvietimas
Ir žmogų jauną pakvietė širdelė… Jausmingą, uždarą, nuoširdų… Užmigo mintys, ištirpo visa, neliko nieko… Tik tuštuma ir širdelė kviečianti nubusti… Atmerkus sunkiai akeles, pajuto nebūtį greta… Ir skverbėsi į žmogų nežinia… Akimirka, diena, naktis… Dovana- vienatvė esant tarp kitų ir ilgesys sunkus…
-
Buvau vaiku
Prisimenu… Vaiku buvau… Šypsena- lyg dovana visiems… Dovanojo vaikas ją praeiviui, akmenėliui, liūdesiui ir ašarėlėms… Švelnūs piršteliai glostė žiedus lauko gėlių… Tuo metu akelės spoksojo į tylą… Kvapni pieva žaliavo po pėdutėmis vaiko… Akimirka- dangus nušvinta, kita – niūrus jis pasilieka… Ir vėl atrado vaikas nebūtį… Tą pačią- tik kitaip… Vaikui miela…