Užrašai #1

Tikroji levanda (lot. Lavandula angustifolia)
Tikroji levanda (lot. Lavandula angustifolia)

Sodinti maži medeliai praaugo jau mane: juose paukšteliai žaidžia. Giraitės kuriasi sodyboj kelios. Tik ąžuolėlis stiebiasi lėčiau – giminės medis, kurį pats iš gilės išauginau. Apie mylimąją bei šeimą mastydamas jo laukiau, kol išdygs. Tai pirmasis medelis, kurį išauginau. Dabar – jis beveik mano ūgio.

Mašinų srautas sutankėjęs, tačiau su metais vis naujais ir medžiai ima supti mus gausiau (kaimynui noris irgi medžių – miškelis jau yra). Ir naktimis ramu čia būna. Traukinys nebent praūžia ar pelėda į obelį įskridusi čia apsižiūri. Paryčiais nubundi, ir supranti kiek daug naujos gyvybės sode apsigyveno. Įvairovės tokių balsų neteko dar klausytis, kaip šiemet jos klausiaus. Prieš keletą dienų mūsų pievose pradėjo klykti pempės…

O viskas prasidėjo nuo mano prosenelių jaunų iš motutės pusės. Jis paveldėjo valaką žemės, o namų pasistatyti, sodo užveisti – neturėjo galimybių. Tad išvyko mano prosenelis su promočiute už Atlanto į Ameriką užsidirbti, kad galėtų svajonę paversti realybe. Visai kaip dabar visi išsibarsto. Ten šeimos nekūrė – sunkiai dirbo. Po kurio laiko sugrįžo. Pasistatė namus, įsigijo arklių, užveisė sodą. Netrukus gimė sūnelis, dukrelės. Juos galėjo leisti į mokslus…

Tačiau, prasidėjo nešventiškos dienos. Mano prosenelį nukankino savo vaikų akivaizdoje. Net Sibiro nereikėjo. Sodą iškirto. Žemę nusavino. Tik vieną ąžuolą ten paliko: ligi dabar jis ten stovi. Senelis su sesutėmis gyveno mieste, ten ir šeimas sukūrė. Kuomet buvo leista kurti sodus, senelis su polėkiu dideliu ten ėmėsi darbuotis. Rašė eilėraščius. Mano sesutė prisimena, kaip vidur darbo ant komposto krūvos prisėdęs savo eiles pradėdavo deklamuoti. Tik tie eilėraščiai šiandienos nepasiekė. Šeima buvo svarbesnė, o tais laikais – maža kas, jei stabų nešlovinai ir tėvelį tokį turėjai. Sąsiuvinys su senelio žinia dingo.

Galbūt, todėl poetų aš taip nenoriu, negaliu, nors žmones tuos visaip suprast bandžiau. Nepriklausomybės senelis nesulaukė. Jos pradžioje buvo pastatytas paminklas kankiniams atminti su vardais, tarp jų – ir mano proseneliui. Kuomet supranti kiek buvo pasmerkta žmonių, šeimų, gyvenimų… Klaiku.

Žemę senelio sesutės išdalino. Mes vieninteliai, kurie sodybą įkūrė. Šiek tiek kitur. Bet ąžuolo gilę iš ten ėmiau – nuo mano prosenelio rankomis pasodinto giminės medžio. Ir palikti šios vietos, kurioje aš esu – niekaip negaliu. Nes negyvenamas sodas – tai mirštantis sodas. Norėčiau išrodyti jiems svajonę šią augančią, gyvą…

Tačiau, to padaryti negaliu: ir vaikelių neturiu, ir mylimosios – nėra…

Pavasaris mano namuose

Ankstyvas rytas… Prie kojų glaustos pūkuotas katinėlis… Nuo žemės šalčio nebejausti, tik vėjo dvelksmas dar žvarbus… Dangus migla aptrauktas, vos regima jame delčia… Erdvė pilna paukštelių ulbesio, gagenimo ir klyksmo suprasti leidžia man, į kokį virsmą pakliuvau dabar… Svetelis lankęs sakė, kad obelys sode paaugę… O mano žvilgsnis mato jas visai mažas, nors lig viršūnės jų jau tektų palipėti… Žolė dar ne žalia, tačiau pavasaris jau mano namuose…

05:35

Tarp begalės žvaigždžių

Lyg pasakoje šią naktį aš buvau… Ta pasaka – tai vidury tarp begalės žvaigždžių, sode užaugusiam ir klausantis žiogų, stovėti basomis, alsuoti dabartim… Toj pasakoj per nakt norėjos pasilikt… Lopšely dideliam, kurį tėveliai užaugino… Dabar ir aš jį auginu… Kiekvieną mintimis nuglostau ir savo prisilietimu… Norėtųsi apglėbti dangų, žmones… Bet šito negaliu… Todėl į erdvę meilę aš visiems skleidžiu… Ir pasaką savy vis dar jaučiu…

Dar ne

Nesu poetas, ir dainius nesu:
Dienomis po sodą braidau, išsitepu,
Tik naktimis nusiprausęs rašau ir rašau…

Neinu į žmones ir nedainuoju,
Gatvėse nematyti manęs eiliuojančio
Praeiviui nepažįstamam iš visos savo širdies.
Todėl, ir nesu aš poetas, todėl ir dainius nesu…

Neįkvepiu žmonių, nesuteikiu džiaugsmo,
Nenuimu nešulio žmonėms nuo pečių,
Ir nepadedu jo nešti į tikslą, kad būtų lengviau.
Todėl, ir nesu aš poetas, todėl ir dainius nesu…

Tik sėdžiu sodelyje tyliai, ramus…
Klausausi paukščių, kamanių, ir vėjo gaivaus.
Prižiūriu gimtinę ir suprasti bandau, kas esu,
Mokausi būti, pažinti, tapti žmogum…

Kuomet suprasiu, ką reiškia „būti tikru žmogumi“,
Tuomet ir sutiksite gatvėj mane: kiek apdriskusį,
Spindinčiomis džiaugsmu akimis, ir su šildančia šypsena…

Sutikęs Jus, išdalinsiu visas svajones,
Meilę dalinsiu, dovanosiu save…
Ir vadinsiuos aš dainium ir poetu,
O dabar dar gimtinėj savojoj esu, save auginu…

Kai numirsiu, jei numirsiu

Kai numirsiu, jei numirsiu
Noriu likti aš gimtinėj.
Prie namelio, kurį supa
Medžių augančiųjų guotas.

Man nereikia, kad kas verktų,
Tik pabūkite šalia manęs.
Nieko svetimo nereikia –
Nei maldų, nei apeigų.

Tik eiles visi skaitykit,
Apie Meilę ir žvaigždes.
Aš Jums džiaugsmas ir ramybė,
Jei tik prisiminsit, būsiu širdyse.

Ir globosiu aš gimtinę,
Ainius, šviesą šeimose.
O pavasariais klausysiuos
Vėjo, paukščio ir Tavęs.

– – – – – – – –

Nors praeis daug šitaip metų,
Bet aš vėl sodelyje raškysiu:
Anksti rytą saulei kylant,
Nuo obels vaisius ir tylą…

Balta naktis

Po šitiek laiko… Ir vėl naktis… Braidau basom po pilnatim… Atvėso žemė, nes… Ruduo… Ir pėdas gelia… Atpratau… Nuo obelų jau nuraškyti obuoliai… Baltam baltam esu rūke… Baltam paveiksle aš nakties, klausausi vėl savos širdies… Ir eterį pasklidusį uodžiu… Sodely, namuose… Čia, kur yra ramu…

Svajonė

Nežinau, nežinau, kur man eiti
Pasiklydau aš čia, tarp žmonių.
Kurie žvelgia į dangų, į žemę
Iš aukštų, aukštų pastatų.

Man atleiskite, žmonės mielieji, –
Aš nenoriu šitaip gyvent.
Tad svajonę priėmęs į sielą
Šį pasaulį pradedu keist.

Pasiseks neiškarto, ne viskas,
Bet išmoksiu gyveniman žvelgt.
Ne su liūdesiu, o kupinas džiaugsmo, –
Nes myliu, nes myliu ir kuriu.

Pasikviesiu Jus, žmonės mielieji,
Į savo gimtuosius namus.
Nes svajonę priėmęs į sielą –
Pavaišinsiu kvapniu nektaru.

Baltumu

Akimirka nuo delnu pasiekiamo kankorėžio eglės ir beržo svyruoklio draugijos… Kur braidžiau po baltai apsiklojusius sodelio žolynus… Kur mintis prisiminimais lietė visa kas aplinkui… Ir saulutė šitaip ryškiai atsispindėjo nakty, nuo mėnulio nepilno, pažiūrėt akimis… O balta aplink, ir nė trupučio nežvarbu… Tik šiluma širdy, švelnumas čia… Dar šypsausi… Žvaigždelės vaiskume – kviečia, laukia… Gal išgirs, o gal supras… Pagaliau žmogus save…

Lietus

Alyvų sodrus kvapas… Šalta… Apmirę paukščiai… Aplink tyku… Vakaras šviesus… Ir lietūs medžius plaka… Drebu ir nedrąsiai žengiu… Ištiesiu delnus į dangų, akeles užmerkiu… Ir šypsena veide suspindi… Toliau braidau po sodą ir laukus… Pribėgu prie obels ir žiedą gaivų kvėpinu… Apglėbia mane ramybė… Taip miela, malonu… Kai po alyva atsistoju, suvirpinu šakas, rasa gaivi lietaus užlieja… Gaivu ir lengva… Lietus aprimsta ir paukšteliai atgimsta…

Nuostabus metas

Buvo kančių… Buvo sunku… Buvo daug liūdesio… Buvo taip miela… Braidau po vėsią žolę… Tarp tamsių, niūrių debesų regiu žvaigždes… Stoviu tarp obelų… Varlės sudrumsčia tylą… Ir paukščiai nepailstamai gieda… Baltas rūkas žemelę apglėbia… Akyse migla… Akimirka… Ir rūkas toli horizonte… Viena dangaus skliauto pusė šviesi- jau bunda saulelė… Kita – tamsi, rami naktis… Gaivi, nuostabi naktis…