Žyma: Ilgesys
-
Džiaugsmo šokis
Kažkada parašiau svajodamas apie dukrelę, jei ją turėčiau, kaip ji po sodą džiaugsmingai vaikščiotų ir gėrėtųsi tuo, kas jame auga ir gyvena… Ir tos emocijos pagautas parašiau…
-
Lopšinė
(jei tik turėčiau)
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Mus apsaugos tie, kurių jau
Šiam pasauly nebėra.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Jei prabusi, tik pašauki,
Aš prieisiu prie tavęs.
Numalšinsiu piktą sapną
Ir priglausiu prie savęs.
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.Lauks pasaulis atsibudęs
ryto gaisuose,
O dabar naktelei leiski
užliūliuot tave.
-
Liūdnas grožis
Oi, suskauda man galvelų,
Kurgi tu dingai?
Nusileida jau saulala,
Ir ramumas laukuosna.
Man akelas glosta ūkas,
Žvaigždelas ir vėl matau.
Oi, suskauda man širdelų,-
Liūdnas grožis šitoks be tavęs.
-
Kvietimas
Nemoku būti reikalingu,
Nemoku būti čia.
Tik paukštis giesmes traukiant
Vis budina išgirst save…Vėjelis glamonėjant plaukus,
Paprašo šypsnio iš manęs.
Kada jau, matos, saulužė leidžias –
Nemoku būt šalia tavęs…Lopšy suspėro ilgesingai žvaigždės
Ir pakvietė numirt drauge:
Sedėjau tyliai, klausiaus širdies plakimo, –
Vaikystė blėso akyse…Pražydo rytas. Prabudau sode
Su pirmu spindulėliu belaukiančiu manęs.
Rasa suvilgiau raudonus skruostus,
O ašara sutvisko akyse…Ir kaip išmokti būt šalia?
Myliu, kuriu tik dėl tavęs…
-
Tavęs aš ilgėjaus
Vienatve gimiau… Nuleistomis į žemę akimis… Ir ašaras riedančias iš delnų tarsi lietų žemė sugėriau… Likimo neklausiau… Tik laukiau ir ieškojau, svajojau, nutylėjau… Naktimis vis liūdėjau… Be saulės, be žiedo, pavasario vėjo… Tavęs aš vienos visą laiką ilgėjaus…
-
Ašarėlės
Rytas baltumu ankstyvas išpuoštas nakties tamsios… Įkvėpė širdim dalelę akimirkai gaivos… Šalia be vėjų medžiai kupini raudos, pavasariu sužysti skuba pumpurais gyvybės šilumos… Ir širdelė mana virtusi tylia daina, paukščio rytmečio giesme, aidu pasklidusia ir vėjo nešama… Vis žadina tave…
-
Dainuojantys medžiai
Dainuojantys medžiai linguoja nakty… Šoka žvaigždelės, mėnesiena rami, skraiste apdengta debesų, nebyli… Ir klausos širdelė kaip plaka tavoji, tyliai myluoja, švelniai globoja… O Mintys pasauly apglėbia… Ieško, suranda jos tavo šešėlį… Ir dainuojantys medžiai linguoja nakty… Ilgesingai klausos manoji širdis…
-
Vienuma
Apsupty kitų- vienumoje esu… Pajutusi vienatvės grėsmę, susigūžia širdelė ir negirdint niekam pravirksta, išsilieja… Širdelė trokšdama pajusti, trokšta jausti, nematomai švelniai apglėbti ir mylėti… O nuraudusios akelės, besislapstančios nuo visko dėbso tykiai, ilgesingai… Ir atsispindi prašymas jose, noras jausti, būt šalia…
-
Širdelės kvietimas
Ir žmogų jauną pakvietė širdelė… Jausmingą, uždarą, nuoširdų… Užmigo mintys, ištirpo visa, neliko nieko… Tik tuštuma ir širdelė kviečianti nubusti… Atmerkus sunkiai akeles, pajuto nebūtį greta… Ir skverbėsi į žmogų nežinia… Akimirka, diena, naktis… Dovana- vienatvė esant tarp kitų ir ilgesys sunkus…
-
Debesys tipena dangumi
Raudoni ryto debesys tipena dangumi… Paukščių giesmių sukūry… Rusena širdelė rami… Ašarėles į delnus renku… Šypseną dalinu… Naktelė praslinko žvaigždėta, gaivi… Kupina liūdesio, ilgesio… Ir ne tik… Brėkšta jau rytas… Dabar man smagu…