Žyma: Mylimoji
-
Džiaugsmo šokis
Kažkada parašiau svajodamas apie dukrelę, jei ją turėčiau, kaip ji po sodą džiaugsmingai vaikščiotų ir gėrėtųsi tuo, kas jame auga ir gyvena… Ir tos emocijos pagautas parašiau…
-
Sapnas
Prieš keletą dienų sapnavau tėvelių vestuves. Ne jaunų, o jau pagyvenusių. Ir jie buvo tokie laimingi. Susirinko artimieji, ir sesutė buvo. O aš tėvelius fotografavau, stengiausi suderinti įrangą ir užfiksuoti šią nepaprastą akimirką. Pradžia vestuvių buvo akimirkai atidėta ir aš nusisukau ieškoti mylimosios. Iš tos šviesos nužengiau į kokią tai pilką vietą tarp pastatų. Labai norėjau ją sutikti. Jau daug metų ji tokia nepasiekiama sapnuose. Prisiminęs, kad tėveliai ruošiasi sumainyti žiedus – atsigręžiau jų link. Rodosi, truko tik akimirką ta paieška. O tėveliai laimingi kartu. Jau su žiedais ant rankų. Krykštauja, gražūs, myluojasi. Suspėjau užfiksuoti tą akimirką kupiną šviesos ir jųdviejų meilės. Graži gavosi akimirka. Būtinai prisiminsiu šį sapną.
-
Užrašai #1
Sodinti maži medeliai praaugo jau mane: juose paukšteliai žaidžia. Giraitės kuriasi sodyboj kelios. Tik ąžuolėlis stiebiasi lėčiau – giminės medis, kurį pats iš gilės išauginau. Apie mylimąją bei šeimą mastydamas jo laukiau, kol išdygs. Tai pirmasis medelis, kurį išauginau. Dabar – jis beveik mano ūgio.
Mašinų srautas sutankėjęs, tačiau su metais vis naujais ir medžiai ima supti mus gausiau (kaimynui noris irgi medžių – miškelis jau yra). Ir naktimis ramu čia būna. Traukinys nebent praūžia ar pelėda į obelį įskridusi čia apsižiūri. Paryčiais nubundi, ir supranti kiek daug naujos gyvybės sode apsigyveno. Įvairovės tokių balsų neteko dar klausytis, kaip šiemet jos klausiaus. Prieš keletą dienų mūsų pievose pradėjo klykti pempės…
O viskas prasidėjo nuo mano prosenelių jaunų iš motutės pusės. Jis paveldėjo valaką žemės, o namų pasistatyti, sodo užveisti – neturėjo galimybių. Tad išvyko mano prosenelis su promočiute už Atlanto į Ameriką užsidirbti, kad galėtų svajonę paversti realybe. Visai kaip dabar visi išsibarsto. Ten šeimos nekūrė – sunkiai dirbo. Po kurio laiko sugrįžo. Pasistatė namus, įsigijo arklių, užveisė sodą. Netrukus gimė sūnelis, dukrelės. Juos galėjo leisti į mokslus…
Tačiau, prasidėjo nešventiškos dienos. Mano prosenelį nukankino savo vaikų akivaizdoje. Net Sibiro nereikėjo. Sodą iškirto. Žemę nusavino. Tik vieną ąžuolą ten paliko: ligi dabar jis ten stovi. Senelis su sesutėmis gyveno mieste, ten ir šeimas sukūrė. Kuomet buvo leista kurti sodus, senelis su polėkiu dideliu ten ėmėsi darbuotis. Rašė eilėraščius. Mano sesutė prisimena, kaip vidur darbo ant komposto krūvos prisėdęs savo eiles pradėdavo deklamuoti. Tik tie eilėraščiai šiandienos nepasiekė. Šeima buvo svarbesnė, o tais laikais – maža kas, jei stabų nešlovinai ir tėvelį tokį turėjai. Sąsiuvinys su senelio žinia dingo.
Galbūt, todėl poetų aš taip nenoriu, negaliu, nors žmones tuos visaip suprast bandžiau. Nepriklausomybės senelis nesulaukė. Jos pradžioje buvo pastatytas paminklas kankiniams atminti su vardais, tarp jų – ir mano proseneliui. Kuomet supranti kiek buvo pasmerkta žmonių, šeimų, gyvenimų… Klaiku.
Žemę senelio sesutės išdalino. Mes vieninteliai, kurie sodybą įkūrė. Šiek tiek kitur. Bet ąžuolo gilę iš ten ėmiau – nuo mano prosenelio rankomis pasodinto giminės medžio. Ir palikti šios vietos, kurioje aš esu – niekaip negaliu. Nes negyvenamas sodas – tai mirštantis sodas. Norėčiau išrodyti jiems svajonę šią augančią, gyvą…
Tačiau, to padaryti dar negaliu. Laukiu labai…
-
Ištikimybė
manęs jau niekas
nepaguos:
nei moterys,
nei vynas,
nei žaidimai.todėl tam niekad
laiko nešvaisčiau,
nes pažinau
ir pamilau daugiau,nei kitas kas
galės suteiktiuž Tave.
(aš tai pavadinau ištikimybe)…
-
Gyvenimo šviesa
Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš šiandien gyvas, mano saule!Sutinka žmonės savo saulę,
ir tai – gyvenimo šviesa.
Nuo tos aušros trumpam apstulbę,
gyventi pradedam, išties.Tiktai kodėl mažai to laiko,
sukurti viskam ir pačiam užaugt?
Siela klajūnė ir be saiko –
Gyvenimą pasiglemžia bemat.Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš meilę pažinau, dievaite…
-
Noras būti
ne protas rūpi man
ne išmintis
ir lobių aš neieškau
ir grožės man nereik
to visko kiek turiu
man visiškai pakanka
gyvenimui ir mirčiai
tik meilei per mažaitodėl savęs aš netausoju
nes noriu būti vertu tavęs
-
Namai
Čia mano namai:
mažas lopinėlis Žemės,
dar tik augantys medžiai –
kur bus būsimasis miškelis.
o vidury – giminės medis,
mano nuglostytas
tarytum vaikelis.
jis stiebias ir tau……mano motulės gėlės,
kurios žydi daržely.
tėvužio sodelis,
kuriame sirpsta nektaras.
prižiūriu visa tai,
tik laiko vis maža –
pabūti kartu su visais…
Čia, dievaite, yra ir Tavo namai.
-
Išsaugoti tave
Išsaugosiu šią Meilę,
Net, jei šeimos neteks sukurti.
Išsaugosiu šią Saulę –
Ir taps Ji amžina.
Sušildys daugelį iš Jūsų,
Kaip šildo Ji dabar mane.
Išsaugosiu šią Meilę –
Išsaugosiu tave…
-
Dideli norai
Tu žiūri į mane ir matai:
Mano norai tokie dideli.
Kad bijai ir tyli – nesakai,
Nes nenori varžyti manęs.Išėjai, pasukai tu keliais –
Man laisvę suteikti bandei.
O save raminai ir guodei,
Kad skirtingi mes esam labai.Aš žiūriu į save ir matau:
Mano norai tokie dideli.
Be tavęs ir be tavo akių,
Čia nebūtų nei vieno iš jų…Nuėjau, pasukau tais keliais,
Kuriais tu taip norėjai nueit.
Nesunku man, tik gera labai,
Žinoti, dėl ko ir kam visa tai.
-
Rūpestis
Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Tik proto visad klausiau,
Tik kuomet tave pirmą kartą išvydau,
Tau panorau gero tiek daug.
O su tuo daug, ir tave, kažkodėl pamilau…Dar tuomet, kai buvau atsiskyręs,
Visa kaip bus numačiau,
Nors anuomet kitoks dar buvau,
Bet proto daugiau neklausiau.
Galbūt todėl, kitam gyvenime susitikt maldavau…Ir dabar, kai nesu atsiskyręs,
Man dar norisi tau gero tiek daug,
Ir tiems, kuriuos tu taip myli…
Ir visiems, kurie supa tave…
-
Tu nori, matau
Tu nori kažko, aš matau:
Tavo liūdesio prisirpusios akys.
Apie tai nuolatos aš mąstau,
Kam dovanotos tos dienos ir naktys?Dėmesį atkreipti bandžiau,
O pasirodo, kad visatai veltui.
Tavo mintys nuklydo toliau
Ir mano širdis nutilo tam kartui.Tu laisva ir puikiai žinai,
Kad ši meilė nėra savininkiška.
Aš džiaugsiuosi, labiau nei manai,
Jei ją priėmus, kitiems dar išsaugosi…
-
Tavo sodininkas
Aš vis dar tebemyliu,
Ir dar kaip, myliu.
Sako, kad protingas esu,
Bet užkalbint tavęs neišmokau.
Daug metų vis nubundu,
O tavo atvaizdą akyse teberegiu.
Visos mintys, atitolus nuo darbų,
Tiktai apie tave, šeimą ir vaikus.
O ir darbai visi tik tam,
Kad išmokčiau kūrybos
Ir svajones paversčiau realybe.
Nutilau, nežinojau, kaip pasakyti,
Kad nėra taip lengva svajonę išpildyt:
Išmokti namus pastatyti
Ir aplinką visą prisijaukinti,
O kur dar žvaigždę dangaus nuraškyti…
Norėjau padaryti Tau staigmeną:
Vis dėlto išmokau, išmokau mylėti…
Ir dar… Nežinojau, kaip pasakyti,
Kad pyktis ir žodžiai grubūs,
Man nelyginant rimbas, kuris čaižo mane,
Ypač tuomet, kai jis rankose tavo,
O tyla ir už rimbą būna skaudesnė…
Bet aš vis dar myliu,
Ir dar kaip, Myliu Tave…Su Meile,
Tavo Sodininkas
-
Noras tavęs
aš jau nieko,
jau nieko
nenoriu daugiau…
tik tavęs,
tik tavęs –
mano meile,
dangau…tik dar žemės
trupučio
ir lašo lietaus,
saulės blyksnio,
medžių, gimtinės,
žmogaus…ir dar šypsenos
vaiko, anūkėlių
ir ainių…
džiaugsmo beribio,
o dėl laimės…
pasistengsim ir bus.argi daug aš prašau
iš gyvenimo duoto?tik tavęs,
tik tavęs –
dievaite,
aš noriu…dėl tavęs,
tik tavęs
viskotaip noriu…
-
Žydintis Pasaulis
nežinau
kur tu,
mano saule:patekėjai,
ir tapo šviesu
akyse,
širdyje
dar šitaip
nebuvo
gera, jauku.pakilai,
netikėtai sušildei
ir pasaulis
su tavimi
nubudęs
pražydo –
visa gyvastis
krykštavo,
mano širdis,
ir ta,
uždainavo.pakilai,
ir ritaisi
į vakarus,
danguje tave
glamonėjo debesys,
o aš šiek tiek
jiems visiems
pavydėjau.nuraudai,
tarytumei ankstyvą
rytmetį,
ir leidaisi,
už medžių, nutolusi
vis slėpeisi, slėpeisi…
pasislėpei.o aš
žvilgsniu tik
lydėjau,
bet širdis daužėsi
lyg pašėlusi…prisimenu,
mane tuomet
apniko baimė:
kur tu?
kas atsitiko?
kodėl tavęs neliko?..visi, visi užmigo
tik aš užmigti
nenorėjau.
mėnulis, žvaigždės
pasirodė,
kurie mane
paguodžia,
nors aš
vis dar
ilgiuosi…kad ir kur,
mano saule,
tekėtum:
ačiū Tau
už džiaugsmą,
už grožį,
kad pasaulį
man žydintį rodei,
kad sušildei
ir išmokei dainuoti…
-
Kai numirsiu, jei numirsiu
Kai numirsiu, jei numirsiu
Noriu likti aš gimtinėj.
Prie namelio, kurį supa
Medžių augančiųjų guotas.Man nereikia, kad kas verktų,
Tik pabūkite šalia manęs.
Nieko svetimo nereikia –
Nei maldų, nei apeigų.Tik eiles visi skaitykit,
Apie Meilę ir žvaigždes.
Aš Jums džiaugsmas ir ramybė,
Jei tik prisiminsit, būsiu širdyse.Ir globosiu aš gimtinę,
Ainius, šviesą šeimose.
O pavasariais klausysiuos
Vėjo, paukščio ir Tavęs.– – – – – – – –
Nors praeis daug šitaip metų,
Bet aš vėl sodelyje raškysiu:
Anksti rytą saulei kylant,
Nuo obels vaisius ir tylą…
-
Nerti balandžiai
Nerti balandžiai
Tavo delnuos:
Atgyja, į dangų
Pakyla.Burkuoja ir gimsta
Taip pasaulis spalvom.
Į kurį tu žvelgi,
O man gera širdy.Mažomis akelėmis
Užregėjusi visa,
Putojiesi jūrom į krantą
Ir juodvarniais medžiuos
Šypsai.Lietumi, Likimu
Panirus į žvaigždę;
Pakilus nuo žemėsTik tu…
Taip meilei stebi,
Visa šildai ir
Truputėlį degi…