Pasaulis ir Vaikai

Pasaulis paprastas labai, –
Kai vaiko dar žvelgi akim,
Kurių nedrumsčia apžavai.
Pasaulis paprastas labai,
Kurį, tikiuosi, pažinai –
Džiaugeisi ir buvai savim.
Pasaulis paprastas labai,
Kai vaiko dar žvelgi akim.

Jei džiaugsmo tu nepažinai
Ir mažas daug tuomet verkei –
Liūdėt prasmės nėra visai.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Saviems vaikams gal bus kitaip:
Suteikiant tai, už ką meldeis.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Ir mažas daug tuomet verkei.

Žmogus ir Meilė

Pasaulį valdo šį žmogus
Su savo norais dideliais,
Tačiau jis jaučias nesaugus.
Pasaulį valdo šį žmogus
Sukūręs daug tiesų margų,
Kurias paaitrina darbais…
Pasaulį valdo šį žmogus
Su savo norais dideliais.

Tik meilė mums nepavaldi,
Nei norams mūsų, nei planams.
Užklumpa kai ruduo širdy –
Tik meilė mums nepavaldi,
Palieka, jei save skriaudi,
Staiga vėl leidžia tapt laisvais.
Tik meilė mums nepavaldi,
Nei norams mūsų, nei planams.

Išdalinau

Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau:
Mintis ir savo svajones.
Jaučiu, išdalinau save –
Tą viską, kam aš čia esu,
Todėl tik tau aš priklausau.
Jaučiu, išdalinau save,
Sau nieko nepasilikau.

Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų –
Šlamėti tau rytais anksti.
Bet meilė man neleis užmigt:
Sukursiu sodą, kur atgimt
Galėsi vėl tikru žmogum.
Bet meilė man neleis užmigt,
Įkvėps dar daug naujų jėgų.

Lemtis

I

Gimei ir nutilai, žmogau,
Kai reikia džiaugtis, kad radais.
Pasauliui šaukti – „aš gimiau“!
Gimei ir nutilai, žmogau,
Nespėjęs paragaut medaus
Ir dangui duoti nors mažai.
Gimei ir nutilai, žmogau,
Kai reikia džiaugtis, kad radais.

II

Nubudo vaikas be lemties,
Be josios dangiškos globos.
Pabuvo jis šalia mirties –
Nubudo vaikas be lemties,
Kuriam tėvai rankas išties
Ir visą dangų šiam atstos.
Nubudo vaikas be lemties,
Be josios dangiškos globos.

III

Paaugi kiek ir supranti,
Kad viską su gimtim gavai
Ir lemtį tu gali pakeist.
Paaugi kiek ir supranti,
Kur nori būt: toli, arti.
Pasaulį valdo ne dievai:
Paaugi kiek ir supranti,
Kad viską su gimtim gavai.

IV

Brangus gyvenimas, žinia,
Kuomet už visa atsakai –
Ir neatleis galia jokia.
Brangus gyvenimas, žinia,
Nebent nuteis tave minia,
Todėl, kad laisvę pažinai.
Brangus gyvenimas, žinia,
Kuomet už visa atsakai…

Palytėk

[1]

Palydėk mane auštant prie kelio
Kai saulutė tik kops link zenito,
Palytėk mano skruostus ir lūpas
Palydėk mane auštant prie kelio,
Aš nutilęs stebėsiu tave
Neištardamas žodžio nei vieno,
Palydėk mane auštant prie kelio
Kai saulutė tik kops link zenito…

[2]

Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu,
Kažkas kužda: neiki, pabusk, būkit kartu
Nusisuksiu ir žengsiu žingsnius
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu.
Taip širdy dar nebuvo sunku
Žvirgždą su smėliu po kojomis jaust
Tuo keliu nieks nelauks, o čia- tu.
Atsibusiu, pribėgsiu… Kartu.

Nužengus

Iš aukštai nužengęs ant Žemelės gulsiu,
Atsidusęs linksmumu į žvaigždes pažvelgsiu
Ryto nesulaukęs tau glėbin įpulsiu
Iš aukštai nužengęs ant Žemelės gulsiu,
Švelnumu tavo glėbyje užsnūsiu
Ir pakils sielužė, apkabins mėnulį
Iš aukštai nužengęs ant Žemelės gulsiu,
Atsidusęs laime į žvaigždes pažvelgęs…