Srūvantis lietus

Dobilų pieva žengiu… Saulutė dar šypsos, tačiau neilgam… Už manęs debesys tamsūs ir krenta šilti lašai vis stipriau ir stipriau… Sustoju, pažvelgiu aukštyn, užsimerkiu… Ir veidu srūva vasaros lietus… Žvilgsnį pakreipiu į vakarus… Saulutę pakeičia siluetas, apgaubtas skaidraus debesies… Išsirengiu, rankas ištiesiu, iškeliu į dangų… Vėjai pakyla, medžiai meldžiasi jiems… O aš stoviu ir laukiu prabilimo dangaus… Su šypsena, nusidriekiančia veidu…

Ankstyvas pavasaris

ankstyvas
pavasaris
ir dar neskamba
naktimis
gaivi giesmė
mažosios
lakštingalos

tik vėsuma,
kvapas žemės
skverbiasi
į paširdžius,
kyla –
perveria
mintis
ir lieka
apnuogintas
protas
su savimi

——–

svetimos tiesos
išblėsta,
pasitraukia
tolyn:
ir nežinai
kaip pasielgti,
kuo būti,
nebežinai
kas esi –

užsimerki,
klausaisi
alsavimo,
imi ir nakty
ištirpsti…

sugrįžus
atgimsti,
ir į pasaulį
kitaip jau
žiūri…

Ramina

Saulė apšviečianti ilgesį mina
Medžio šešėlis gulasi lieka ilgėja…
Suneša vėjas virpesius blėsta
Iš tolimiausių šalių klajoklis sugrįžta
Dainuoja grožisi gimsta…

Ligi nakties, iki sielos kelionės
Mintys verždamos bėga nutyla…
Plaukia į sielą polėkiu girdo
Kvepianti pieva akeles migdo
Šiaušiasi skleidžiasi rymo…

Baltumu

Akimirka nuo delnu pasiekiamo kankorėžio eglės ir beržo svyruoklio draugijos… Kur braidžiau po baltai apsiklojusius sodelio žolynus… Kur mintis prisiminimais lietė visa kas aplinkui… Ir saulutė šitaip ryškiai atsispindėjo nakty, nuo mėnulio nepilno, pažiūrėt akimis… O balta aplink, ir nė trupučio nežvarbu… Tik šiluma širdy, švelnumas čia… Dar šypsausi… Žvaigždelės vaiskume – kviečia, laukia… Gal išgirs, o gal supras… Pagaliau žmogus save…

Metas poilsiui

Snaigės krinta iš dangaus bežvaigždžio, dažo naktį baltumu žiemos… Mintys skrieja į tolybes ateities ir sugrįžta vėliai jos taip pat lig praeities… Dabartim žvelgiu į tamsą, spindinčiom jausmu šviesos akim… džiaugiasi laisvai širdis manoji – akimirka baltos žiemos čia pat… Gaivus kvėpavimas su šypsniu nebyliu veide… Tau poilsiui jau metas, žemele, mūs miela…