Pakalbinki sapną džiaugsmingą ir šviesų
Ant rankų sūpuojant tau miegą prikviesiu
Užmerkus akis ir panirus į tamsą
Taip nieko nelaukęs jis kelrodžiu tampa
Nuvedęs tave į pasaulį kitokį
Slapčiausias kertes jis apšvies lyg per šokį
Aprodys vietas kur galėsi brangiausias
Per daugelį metų paslėpti išdaigas
Sukursite pasaką gražią bei mielą
Ir naivią nekaltą sujaudinsit sielą
Nubudus iš miego tą sapną išplūsi
Gyvenimą tikrą dar kartą pajusi
Mano senelis, motutės tėvelis, ilgai nepasidžiaugė nepriklausoma Lietuva. Kartu su mano tėveliu vyko budėti per tas sausio dienas ir naktis. Kaip pergyveno motutė, kad jie ten važinėja! Man tuomet buvo 4 metukai, tai dar nesupratau, kodėl. Tik tą naktį supratau. Neilgai trukus po šių įvykių mano senelis labai sunkiai susirgo, nors sirgo gal jau ilgai, tik liga tuo metu pasimatė ir po keletos sunkių mėnesių kančios mirė. Mirė savo laisvoje Lietuvoje.
Ar dabar ta Lietuva skiriasi nuo tos, kokią jis įsivaizdavo būsiančią? Išbučiuotų kiekvieną grumstelį! Kad tik būtų. Norėjo, kad būtų Lietuva, kad galėtų savo artimiausiems papasakoti kas buvo anksčiau. Nes iki nepriklausomos Lietuvos, net pusės žodelio pratarti negalėjo už tai nesulaukiant bausmės. O apsaugoti buvo ką.
Čia mes iš per gero gyvenimo (ir tai nėra blogai) kokius tai priekaištus, nepasitenkinimus imame sau reikšti. Pradedame suprasti ir įsisąmoninti, kad mes galime išsikalbėti, net viešai.
Jei ne tie sprendimai, priimti prieš daugiau kaip šimtą metų, tas parodytas pavyzdys, kad užtenka tik didelio noro ir patiems imtis darbų – nebūtume turėję simbolių kuriuos turime dabar, nei žodžių, nei spalvų. Nežinia, ar būtume turėję iš kur tos stiprybės pasisemti nepriklausomybei. Jei ne tie žmonės prieš daugiau nei šimtą metų.
(jei tik turėčiau)
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Mus apsaugos tie, kurių jau
Šiam pasauly nebėra.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Jei prabusi, tik pašauki,
Aš prieisiu prie tavęs.
Numalšinsiu piktą sapną
Ir priglausiu prie savęs.
Mik, dukrele, jau naktelė
Merkia tavo akeles.
Tu – gyvenimo švieselė,
Kai užaugsi – būk dora.
Lauks pasaulis atsibudęs
ryto gaisuose,
O dabar naktelei leiski
užliūliuot tave.
Prieš keletą dienų sapnavau tėvelių vestuves. Ne jaunų, o jau pagyvenusių. Ir jie buvo tokie laimingi. Susirinko artimieji, ir sesutė buvo. O aš tėvelius fotografavau, stengiausi suderinti įrangą ir užfiksuoti šią nepaprastą akimirką. Pradžia vestuvių buvo akimirkai atidėta ir aš nusisukau ieškoti mylimosios. Iš tos šviesos nužengiau į kokią tai pilką vietą tarp pastatų. Labai norėjau ją sutikti. Jau daug metų ji tokia nepasiekiama sapnuose. Prisiminęs, kad tėveliai ruošiasi sumainyti žiedus – atsigręžiau jų link. Rodosi, truko tik akimirką ta paieška. O tėveliai laimingi kartu. Jau su žiedais ant rankų. Krykštauja, gražūs, myluojasi. Suspėjau užfiksuoti tą akimirką kupiną šviesos ir jųdviejų meilės. Graži gavosi akimirka. Būtinai prisiminsiu šį sapną.
Sodinti maži medeliai praaugo jau mane: juose paukšteliai žaidžia. Giraitės kuriasi sodyboj kelios. Tik ąžuolėlis stiebiasi lėčiau – giminės medis, kurį pats iš gilės išauginau. Apie mylimąją bei šeimą mastydamas jo laukiau, kol išdygs. Tai pirmasis medelis, kurį išauginau. Dabar – jis beveik mano ūgio.
Mašinų srautas sutankėjęs, tačiau su metais vis naujais ir medžiai ima supti mus gausiau (kaimynui noris irgi medžių – miškelis jau yra). Ir naktimis ramu čia būna. Traukinys nebent praūžia ar pelėda į obelį įskridusi čia apsižiūri. Paryčiais nubundi, ir supranti kiek daug naujos gyvybės sode apsigyveno. Įvairovės tokių balsų neteko dar klausytis, kaip šiemet jos klausiaus. Prieš keletą dienų mūsų pievose pradėjo klykti pempės…
O viskas prasidėjo nuo mano prosenelių jaunų iš motutės pusės. Jis paveldėjo valaką žemės, o namų pasistatyti, sodo užveisti – neturėjo galimybių. Tad išvyko mano prosenelis su promočiute už Atlanto į Ameriką užsidirbti, kad galėtų svajonę paversti realybe. Visai kaip dabar visi išsibarsto. Ten šeimos nekūrė – sunkiai dirbo. Po kurio laiko sugrįžo. Pasistatė namus, įsigijo arklių, užveisė sodą. Netrukus gimė sūnelis, dukrelės. Juos galėjo leisti į mokslus…
Tačiau, prasidėjo nešventiškos dienos. Mano prosenelį nukankino savo vaikų akivaizdoje. Net Sibiro nereikėjo. Sodą iškirto. Žemę nusavino. Tik vieną ąžuolą ten paliko: ligi dabar jis ten stovi. Senelis su sesutėmis gyveno mieste, ten ir šeimas sukūrė. Kuomet buvo leista kurti sodus, senelis su polėkiu dideliu ten ėmėsi darbuotis. Rašė eilėraščius. Mano sesutė prisimena, kaip vidur darbo ant komposto krūvos prisėdęs savo eiles pradėdavo deklamuoti. Tik tie eilėraščiai šiandienos nepasiekė. Šeima buvo svarbesnė, o tais laikais – maža kas, jei stabų nešlovinai ir tėvelį tokį turėjai. Sąsiuvinys su senelio žinia dingo.
Galbūt, todėl poetų aš taip nenoriu, negaliu, nors žmones tuos visaip suprast bandžiau. Nepriklausomybės senelis nesulaukė. Jos pradžioje buvo pastatytas paminklas kankiniams atminti su vardais, tarp jų – ir mano proseneliui. Kuomet supranti kiek buvo pasmerkta žmonių, šeimų, gyvenimų… Klaiku.
Žemę senelio sesutės išdalino. Mes vieninteliai, kurie sodybą įkūrė. Šiek tiek kitur. Bet ąžuolo gilę iš ten ėmiau – nuo mano prosenelio rankomis pasodinto giminės medžio. Ir palikti šios vietos, kurioje aš esu – niekaip negaliu. Nes negyvenamas sodas – tai mirštantis sodas. Norėčiau išrodyti jiems svajonę šią augančią, gyvą…
Tačiau, to padaryti dar negaliu. Laukiu labai…
Šypsotis – tai mylėti!.. Dalintis džiaugsmu ir šiluma su kitais… Gyventi – tai pažinti liūdesį… Niekada neregėjau dievaitės besišypsančios, visuomet tik su liūdesiu akyse ir tyla veide… Kaip tik nesistengiau jos pradžiuginti!.. Viską būčiau atidavęs, kad tik ji pažintų meilę… Taip ir neišmokau išmokau gyventi, o Jūs – mylėkite ir švieskite… Būtinai išmokite… Ir kitus to pamokykite…
I
Gimei ir nutilai, žmogau,
Kai reikia džiaugtis, kad radais.
Pasauliui šaukti – „aš gimiau“!
Gimei ir nutilai, žmogau,
Nespėjęs paragaut medaus
Ir dangui duoti nors mažai.
Gimei ir nutilai, žmogau,
Kai reikia džiaugtis, kad radais.
II
Nubudo vaikas be lemties,
Be josios dangiškos globos.
Pabuvo jis šalia mirties –
Nubudo vaikas be lemties,
Kuriam tėvai rankas išties
Ir visą dangų šiam atstos.
Nubudo vaikas be lemties,
Be josios dangiškos globos.
III
Paaugi kiek ir supranti,
Kad viską su gimtim gavai
Ir lemtį tu gali pakeist.
Paaugi kiek ir supranti,
Kur nori būt: toli, arti.
Pasaulį valdo ne dievai:
Paaugi kiek ir supranti,
Kad viską su gimtim gavai.
IV
Brangus gyvenimas, žinia,
Kuomet už visa atsakai –
Ir neatleis galia jokia.
Brangus gyvenimas, žinia,
Nebent nuteis tave minia,
Todėl, kad laisvę pažinai.
Brangus gyvenimas, žinia,
Kuomet už visa atsakai…
dievaitėms,
Kai aplanko tave
Šitas jausmas,
nesinori jau nieko
ragaut.
Esi persisotinus
viskuo, bet taip
lengva nebuvo nei
kart.
Rankos tirpsta
ir pirštų galiukai,
eigastis lengva,
paprasta,
Šviesios mintys
tik lanko ir
kirba…
Įkvėpimas gilus,
o atodūsis
džiaugsmo –
akyse vis šviesiau
ir šviesiau:
dega noru
gyventi,
žvilgsnis gydo
ir šildo aplinkui
visus, visada…
Ir atsako dievaitei,
kas tokią sutinka,
taip pat nuoširdžia
šiluma.
O kuomet pamatai
Jį dar kartą,
kaip Jis žiūri
meilingai tavin –
visas kūnas
ima virpėti,
kvapą užgniaužia
gerklėj,
skruostus
nudažo raudonis –
Jis tai mato
ir gėris tavim.
Ir atrodo, kad laikas
sustojo, iš džiaugsmo
pulsuoja širdis,
kažkas kirba Judviems
vidujai, ar palaimingai
glosto Abu…
————-
Bet dažniausiai
nutinka ir šitaip,
kad mylimajam
reikia išvykt:
į karą ar ilgą kelionę,
ir tenka Jums išsiskirt…
Apninka dvejonės,
gyvenimas šitaip
išbando
ko vertos
visos svajonės:
Ar save paaukosi
ir lauksi Jo
žvilgsnio, kurs
taip meilei
dėbsojo tavin,
su Kuriuo tos
svajonės, rodėsi,
pildos, ir, rodės,
kad dar nebuvo
taip gera gyvent.
Ar kitam atsiduosi,
kurs į tavąją
šviesą, džiaugsmu
atsilieps nuoširdžiai…
Tik tu tai
nuspręsti turėsi,
o baigtys skirtingos,
nes viena be baigties…
Jei Jo, kai išvyks,
tu sulauksi,
kai kas amžinybę
dar tęsis
Abiems.
Tik viena galiu:
atlapoti krūtinę
ir apnuoginti širdį
prieš Jus.
Net žinodamas,
kad ją sudraskys,
stovėsiu ir švelniai
stebėsiu, meilei
šypsosiuosi Jums…
Jei likčiau gyvas –
meilė užgydytų žaizdą,
o randai išpuoštų
mano esybę
ir džiaugsmo daina,
srovenanti gyslomis,
dar nenutrūktų:
gyvenimą šlovinanti,
ir Jus, mielieji, Visus!
Dėl to ir esu aš stiprus,
nes su meile viską kuriu…
Liūdnumas apninka dažnai,
Bet mokausi džiaugsmą pajausti.
Apkabinęs gyvenimą, suspaudęs gležnai
Matau, kuomet jis pradeda rausti.
Savo rankomis, nors visai nestipriai,
Prie krūtinės savosios priglaudęs.
Likimą savo susietą stipriai,
Su tavim ir kitais, visad audžiu.
Nežinau, nežinau, kur man eiti
Pasiklydau aš čia, tarp žmonių.
Kurie žvelgia į dangų, į žemę
Iš aukštų, aukštų pastatų.
Man atleiskite, žmonės mielieji, –
Aš nenoriu šitaip gyvent.
Tad svajonę priėmęs į sielą
Šį pasaulį pradedu keist.
Pasiseks neiškarto, ne viskas,
Bet išmoksiu gyveniman žvelgt.
Ne su liūdesiu, o kupinas džiaugsmo, –
Nes myliu, nes myliu ir kuriu.
Pasikviesiu Jus, žmonės mielieji,
Į savo gimtuosius namus.
Nes svajonę priėmęs į sielą –
Pavaišinsiu kvapniu nektaru.
Štai, pažvelki, koks pasaulis, dar netobulas, ne
Prisistatėm šventovių, gamyklų mes čia
Ir aš jas dienąnakt vis stačiau ir statau
Ir mintimis kūriniją ardau, o kodėl- nežinau
Kažkas veja mane per dienas ir naktis
Ir aš bėgu, ir bėgu nesustodamas vis,
Praeitin atsigręždamas nusiviliu šia būtimi
Nors ir anksčiau, kaip dabar – viskas taip pat
Šoku šokį įmantrų gyvenimo- pažiūrėkit visi į mane!
Ginklais žvanginu ir liejas riebūs keiksmai
Pakaruoklis ant kaklo – kaklaraištis mano,
Papuošalas, akcentas tokio gyvenimo
Štai, vaikeli, paaugsi, ir tapsi kaip aš
Atiduosiu tave auklėt kitam,
Nes pats laiko tau surast nerandu –
Duosiu geriau kitiems pinigų
Ir mamą, tau tėtį atstos manekenai vitrinose
Ir tv ekrane besivaipantys klounai
Aš didingas kūrėjas! – prašau prisiminti mane,
Aš myliu, toks pasaulis – tai tau dovana
Mergelė jauna iš namų, savo vaikystę išsinešė
Apkabinimą švelnų tėvų ir vaikystės juoką žaismingą…
Pasirinko bernelį, kuris pažadėjo mylėsiąs ir būsiąs
Bet gyvenime būna ir taip: mažas vaikas ant rankų,
O vyras girtuoklis, į namus nepareina kelinta jau diena iš eilės.
Kai bernelis į savo namus, kurių niekuomet neturėjo
Parsivedė jauną mergelę, kurios niekuomet nemylėjo…
Pasakė- nenoriu, o rodėsi jai, kad jis tik šito ir trokšta:
Palikti tą, dėl kurios, tiek ėjo iš savojo proto,
Kad galėtų sukurti su vienintele ja- meilės didingą simfoniją.
Vaivorykštės dvi spalvom susikimba
Ir skliautas šviesos dangumi nuvilnyja.
Šoky smagiam vaiski saulė nuglosto,
lietums gyvybe varvant.
Pratrūksta kvatodams pažeme paukštis-
Auksu aplinka tviska.
Rodosi, kad gimėm mudu iš naujo:
Gyvenimui širdim nusišypsau.