Apie meilę ir gyvenimą

Šypsotis – tai mylėti!.. Dalintis džiaugsmu ir šiluma su kitais… Gyventi – tai pažinti liūdesį… Niekada neregėjau dievaitės besišypsančios, visuomet tik su liūdesiu akyse ir tyla veide… Kaip tik nesistengiau jos pradžiuginti!.. Viską būčiau atidavęs, kad tik ji pažintų meilę… Aš išmokau gyventi, o Jūs – mylėkite ir švieskite… Būtinai išmokite… Ir kitus to pamokykite…

Gyvenimo šviesa

Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš šiandien gyvas, mano saule!

Sutinka žmonės savo saulę,
ir tai – gyvenimo šviesa.
Nuo tos aušros trumpam apstulbę,
gyventi pradedam, išties.

Tiktai kodėl mažai to laiko,
sukurti viskam ir pačiam užaugt?
Siela klajūnė ir be saiko –
Gyvenimą pasiglemžia bemat.

Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš meilę pažinau, dievaite…

Pasaulis ir Vaikai

Pasaulis paprastas labai, –
Kai vaiko dar žvelgi akim,
Kurių nedrumsčia apžavai.
Pasaulis paprastas labai,
Kurį, tikiuosi, pažinai –
Džiaugeisi ir buvai savim.
Pasaulis paprastas labai,
Kai vaiko dar žvelgi akim.

Jei džiaugsmo tu nepažinai
Ir mažas daug tuomet verkei –
Liūdėt prasmės nėra visai.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Saviems vaikams gal bus kitaip:
Suteikiant tai, už ką meldeis.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Ir mažas daug tuomet verkei.

Pakilumas

Dabar dar mano siela liūdi
Ir skauda jai labai,
Nes džiaugsmą ji pajutus buvo,
Kurio daugiau patirti neišeis.

Tas jausmas pakylėjo taip aukštai –
Dabar apleido jis mane.
Ir viskas taip niūru sugrįžus,
Kas manyje po visko dar užliko.

Šis pakilumas leido man suprasti
Kokiam aš liūdesy buvau.
Ir net mintis nušvitusi nupurto,
Kad tu buvai tokiam pačiam.

Tik norisi dabar man vieno:
Mintis pakeisti kitomis.
O tuo visu bjauriu – atsikratyti,
Pradėti viską nuo pačių pradžių…

…su tavimi – darsyk…