Užrašai #1

Tikroji levanda (lot. Lavandula angustifolia)
Tikroji levanda (lot. Lavandula angustifolia)

Sodinti maži medeliai praaugo jau mane: juose paukšteliai žaidžia. Giraitės kuriasi sodyboj kelios. Tik ąžuolėlis stiebiasi lėčiau – giminės medis, kurį pats iš gilės išauginau. Apie mylimąją bei šeimą mastydamas jo laukiau, kol išdygs. Tai pirmasis medelis, kurį išauginau. Dabar – jis beveik mano ūgio.

Mašinų srautas sutankėjęs, tačiau su metais vis naujais ir medžiai ima supti mus gausiau (kaimynui noris irgi medžių – miškelis jau yra). Ir naktimis ramu čia būna. Traukinys nebent praūžia ar pelėda į obelį įskridusi čia apsižiūri. Paryčiais nubundi, ir supranti kiek daug naujos gyvybės sode apsigyveno. Įvairovės tokių balsų neteko dar klausytis, kaip šiemet jos klausiaus. Prieš keletą dienų mūsų pievose pradėjo klykti pempės…

O viskas prasidėjo nuo mano prosenelių jaunų iš motutės pusės. Jis paveldėjo valaką žemės, o namų pasistatyti, sodo užveisti – neturėjo galimybių. Tad išvyko mano prosenelis su promočiute už Atlanto į Ameriką užsidirbti, kad galėtų svajonę paversti realybe. Visai kaip dabar visi išsibarsto. Ten šeimos nekūrė – sunkiai dirbo. Po kurio laiko sugrįžo. Pasistatė namus, įsigijo arklių, užveisė sodą. Netrukus gimė sūnelis, dukrelės. Juos galėjo leisti į mokslus…

Tačiau, prasidėjo nešventiškos dienos. Mano prosenelį nukankino savo vaikų akivaizdoje. Net Sibiro nereikėjo. Sodą iškirto. Žemę nusavino. Tik vieną ąžuolą ten paliko: ligi dabar jis ten stovi. Senelis su sesutėmis gyveno mieste, ten ir šeimas sukūrė. Kuomet buvo leista kurti sodus, senelis su polėkiu dideliu ten ėmėsi darbuotis. Rašė eilėraščius. Mano sesutė prisimena, kaip vidur darbo ant komposto krūvos prisėdęs savo eiles pradėdavo deklamuoti. Tik tie eilėraščiai šiandienos nepasiekė. Šeima buvo svarbesnė, o tais laikais – maža kas, jei stabų nešlovinai ir tėvelį tokį turėjai. Sąsiuvinys su senelio žinia dingo.

Galbūt, todėl poetų aš taip nenoriu, negaliu, nors žmones tuos visaip suprast bandžiau. Nepriklausomybės senelis nesulaukė. Jos pradžioje buvo pastatytas paminklas kankiniams atminti su vardais, tarp jų – ir mano proseneliui. Kuomet supranti kiek buvo pasmerkta žmonių, šeimų, gyvenimų… Klaiku.

Žemę senelio sesutės išdalino. Mes vieninteliai, kurie sodybą įkūrė. Šiek tiek kitur. Bet ąžuolo gilę iš ten ėmiau – nuo mano prosenelio rankomis pasodinto giminės medžio. Ir palikti šios vietos, kurioje aš esu – niekaip negaliu. Nes negyvenamas sodas – tai mirštantis sodas. Norėčiau išrodyti jiems svajonę šią augančią, gyvą…

Tačiau, to padaryti negaliu: ir vaikelių neturiu, ir mylimosios – nėra…

Pasaulis ir Vaikai

Pasaulis paprastas labai, –
Kai vaiko dar žvelgi akim,
Kurių nedrumsčia apžavai.
Pasaulis paprastas labai,
Kurį, tikiuosi, pažinai –
Džiaugeisi ir buvai savim.
Pasaulis paprastas labai,
Kai vaiko dar žvelgi akim.

Jei džiaugsmo tu nepažinai
Ir mažas daug tuomet verkei –
Liūdėt prasmės nėra visai.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Saviems vaikams gal bus kitaip:
Suteikiant tai, už ką meldeis.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Ir mažas daug tuomet verkei.

Gabalėlis dangaus

Jūros švokštimas
iš vaikystės –
Čionais:

Saulėtos dienos,
didelės kopos,
per pušyną
bridimas
link mėlyno
vandens,
tik aš
tuomet
negalėjau,
todėl
nebridau…

Mane nešė tėvelis –
jūrą mačiau,
nuo pečių į pasaulį
vaikystėj žvelgiau.

————

Rūpestį tėvelių
su savimi dar nešuos,
šilumą, meilę
ir gabalėlį dangaus.

Visu tuo
su visais
dabar
dalinuos,
ir dėkingas
už viską
jaučiuos…

Giminės medis

Užaugo medis giminės –
Medžiu šiuo srūva syvai
Ir šakos tiesiasi aukštyn,
Pasiekti bandant saulę.

Kvatojas paukščiai šakose,
Tas juokas glosto medį.
Diena, kita ir pasipuoš
Žiedais, kurių visi taip laukia.

Kasnakt apglėbti šilumos
Jau medžio lapai šnara.
Tik visas jis nesulapos,
Nes šakos mirė kelios.

Tačiau nebus dar pabaigos.
Juk gali žemė gilę
Savam priimti lopšyje,
Kur medis didis mūsų oš…

Žiema ateis, bet nebaisi,
Nes medis tvirtas stovi.
Gili šaknis dar sutvirtės,
Paaugs šakelės tavo.

Graži mergaitė

[I]

Graži graži mergaitė
Po ryto rasą braidė
Basa per žemę ėjo
Auksinius plaukus vėjas plaikstė

Kuriuos nudažė šitaip
Anksti nubudus saulė
Šypsojosi graži mergaitė
Šiam nuostabiam pasauliui

[II]

Tikiuosi kad tave išvysiu
Pirmiau, Pasaulį gražų dovanojęs
Ne tik sapnuos tave sutikęs
Tave, dukrele, apkabinsiu…

Hiperbolė

Štai, pažvelki, koks pasaulis, dar netobulas, ne
Prisistatėm šventovių, gamyklų mes čia
Ir aš jas dienąnakt vis stačiau ir statau
Ir mintimis kūriniją ardau, o kodėl- nežinau

Kažkas veja mane per dienas ir naktis
Ir aš bėgu, ir bėgu nesustodamas vis,
Praeitin atsigręždamas nusiviliu šia būtimi
Nors ir anksčiau, kaip dabar – viskas taip pat

Šoku šokį įmantrų gyvenimo- pažiūrėkit visi į mane!
Ginklais žvanginu ir liejas riebūs keiksmai
Pakaruoklis ant kaklo – kaklaraištis mano,
Papuošalas, akcentas tokio gyvenimo

Štai, vaikeli, paaugsi, ir tapsi kaip aš
Atiduosiu tave auklėt kitam,
Nes pats laiko tau surast nerandu –
Duosiu geriau kitiems pinigų

Ir mamą, tau tėtį atstos manekenai vitrinose
Ir tv ekrane besivaipantys klounai
Aš didingas kūrėjas! – prašau prisiminti mane,
Aš myliu, toks pasaulis – tai tau dovana

Čia ir Ten

ten,
kur
kalnuose
bodhisatvos
tantros
mokos


sėklelę
mažą
medžio
mintimis
“materializuosiu”-

kurti aš galiu-
išmoksiu…

. . .
ir užaugs
tenai alėjos,
tigrą rainą
glostyti
galės
kiekvienas,

o fakyrai
mums
padės
kūryboj…
– – –

čia,
atkursiu
savo
rankom
sodus…

tuos,
kuriuos
senolis
mano
užsodinęs
buvo,
tėviškes
vaikams
palikęs…

ir
dabar
kartu
mes
galim

vaikui
dovanoti
linksmą
Žemę…

Akimirka

Aš: – Ant nedidelės kalvos žole nuklotos stovėjo tėvai ir vaikas jų mylimas labai. Regėjo jie saulę vakaruos auksinę ir malonią, tolumoje miškus žaliuojančius, jaunus. Ir tu, su šypsena linksma erdvėj ramybę išblaškei. Juoku, palaimingu džiaugsmu tu užkrėtei paukščius. Lengvu žingsniu, išskleidusi rankas, pradėjai šokį grakštų su suknele lengva. O saulė įkandin, nudažė plaukus tavo spinduliais, taip geltonai, rausvai. Net mylimą dukrelę, žavesys staiga pagavęs: su dideliu džiaugsmu į glėbį tau įpuolė ji, apkabinimu šiltu. Ir sukotės drauge jūs palengva, ratu tarsi vienas būtumėt žmogus. Girdėjot dvelksmą vėjo ir širdžių savų. Ašarėlės nuriedėjo laimės mano kupinu veidu…
Tu: – Ir tu manai, svajotojau, jog visa taip bus!?!
Aš: – Tikiu…
Tu: – Nežinau…
Aš: – Myliu.