po netekties aplanko sielvartas
po sielvarto apatija
o po jos ateina rūstybė
ištroškusi nepamaitinama
naikindama tuos
kas sukėlė tą sielvartą
mainais atimdama
gyvenimo grožį
rūstybė kaip būsena
be jokio pasitenkinimo
ir džiaugsmas patiriamas tik tas
toks slegiantis nesugrąžinantis
daugiau į ten kur buvo
kažkada pilnatvė
rūstybė kaip suvokimas
žinojimas kas buvo gera
ir kas yra bloga
nes tai kas buvo gera
išlieka tik prisiminimuose
realybėje išdeginta
Ši būsena persismelkdavo, kuomet slaugėme su motute merdintį tėvelį. Tai buvo karantino pradžios laikas. Tuomet prasidėjo mano tėvelio paskutinės gyvenimo savaitės. Po ištikusio priepuolio jis nebegalėjo vartoti vaistų ir tramdyta ilgai liga jį glemžėsi.
Kuomet dar galėjo judėti, net ir nusilpus sveikatai, vežiojant vežimėliu – dar buvo tyli viltis, kad gal nors kiek, gal dar šiuos metus pavežiosiu po sodą kupiną žiedų ir jis galės rodyti, ką ir kur dar reikėtų mums pagražinti. O, kuomet atgulė, svarbiausia tapo pasirūpinti, kad kuo jaukiau paliktų šį pasaulį. Ir palūžti negalėjome, nes ne mes kentėme nepakeliamus skausmus. Mes tik buvome stebėtojais.
Ir bejegystė ta dar stipriau užgniaužė, kuomet suprantau, kad jis, tėvelis, nei manęs, nei motutės, net savęs nebeprisimena. Liga neramdoma pasiglemžė atmintį, visus tėvelio prisiminimus. Liūdesys, širdgėla suėmė. kad nebespėjau su juo atsisveikinti dar vieną kartą, paskutinį, kuomet save jis dar prisiminė. O atsisveikinimų būta daug. Pirmoji operacija, atsisveikinimas prieš ją ir nežinojimas ar jis nubus po jos. Laukimas pabudimo. O po džiaugsmingo pabudimo netrukus sekė ir antroji operacija – kad tik be komplikacijų. Tos kelios valandos laukimo, kaip dienos ir naktys vienumos – lėtos ir tokios ilgesingos. Kad dar turėčiau progą pabūti su savo tėveliu, kad tik pabustų – tokios mintys buvo tik tuomet.
Turėjau tokią dovaną – pabūti jo šešėliu ir rūpintis juo keletą metų, žiūrėti kaip vaikšto jis stogais, kaip bando kelti sunkiausius daiktus. Perbalęs visa tai stebėjau, drebančiomis rankomis sekiau jį iš paskos.
Tą bejėgystės jausmą sužadino ir karas įgavęs naujų, gaivališkų spalvų. Žmonės, netekę visko, ką kūrė taip ilgai turėjo viską palikti taip staiga. Palikti net savo artimuosius, gyvus ar mirusius ten tiems, kurie nevertina ir tyčiojasi iš žmogiškumo. Toks suvokimas, tapimas tuo stebėtoju ir vėl sužadino tą bejėgystės jausmą, kurį išgyvenau tėvelį slaugant jo mirties patale. Kad ir kiek prisidėsi ir stengsiesi, tų, kurie nukankinti – nebesugrąžinsi. Bet palūžti negalime, nes ne mums dabar skauda.
Prieš keletą dienų sapnavau tėvelių vestuves. Ne jaunų, o jau pagyvenusių. Ir jie buvo tokie laimingi. Susirinko artimieji, ir sesutė buvo. O aš tėvelius fotografavau, stengiausi suderinti įrangą ir užfiksuoti šią nepaprastą akimirką. Pradžia vestuvių buvo akimirkai atidėta ir aš nusisukau ieškoti mylimosios. Iš tos šviesos nužengiau į kokią tai pilką vietą tarp pastatų. Labai norėjau ją sutikti. Jau daug metų ji tokia nepasiekiama sapnuose. Prisiminęs, kad tėveliai ruošiasi sumainyti žiedus – atsigręžiau jų link. Rodosi, truko tik akimirką ta paieška. O tėveliai laimingi kartu. Jau su žiedais ant rankų. Krykštauja, gražūs, myluojasi. Suspėjau užfiksuoti tą akimirką kupiną šviesos ir jųdviejų meilės. Graži gavosi akimirka. Būtinai prisiminsiu šį sapną.
Šypsotis – tai mylėti!.. Dalintis džiaugsmu ir šiluma su kitais… Gyventi – tai pažinti liūdesį… Niekada neregėjau dievaitės besišypsančios, visuomet tik su liūdesiu akyse ir tyla veide… Kaip tik nesistengiau jos pradžiuginti!.. Viską būčiau atidavęs, kad tik ji pažintų meilę… Taip ir neišmokau išmokau gyventi, o Jūs – mylėkite ir švieskite… Būtinai išmokite… Ir kitus to pamokykite…
Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš šiandien gyvas, mano saule!
Sutinka žmonės savo saulę,
ir tai – gyvenimo šviesa.
Nuo tos aušros trumpam apstulbę,
gyventi pradedam, išties.
Tiktai kodėl mažai to laiko,
sukurti viskam ir pačiam užaugt?
Siela klajūnė ir be saiko –
Gyvenimą pasiglemžia bemat.
Ne dėl tavęs tas liūdesys,
neskauda man nuo tavo laimės.
Tiktai dėlto, kad tu esi –
aš meilę pažinau, dievaite…
Turiu tau netrukdyti,
Paleisti, kad mylėtum. –
Tai žodžiai nesparnuoti,
O akmenys, tarytum.
Užgulę mano širdį, –
Visus, visus nuvyliau.
Šį liūdesį atspindi
Lietus, kurs laša tyliai.
Mylėti nepaliausiu –
Tavęs ir šio pasaulio.
Tiktai ramus galiausiai,
Iš sodo žengsiu žalio.
Pasaulis paprastas labai, –
Kai vaiko dar žvelgi akim,
Kurių nedrumsčia apžavai.
Pasaulis paprastas labai,
Kurį, tikiuosi, pažinai –
Džiaugeisi ir buvai savim.
Pasaulis paprastas labai,
Kai vaiko dar žvelgi akim.
Jei džiaugsmo tu nepažinai
Ir mažas daug tuomet verkei –
Liūdėt prasmės nėra visai.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Saviems vaikams gal bus kitaip:
Suteikiant tai, už ką meldeis.
Jei džiaugsmo tu nepažinai,
Ir mažas daug tuomet verkei.
Dabar dar mano siela liūdi
Ir skauda jai labai,
Nes džiaugsmą ji pajutus buvo,
Kurio daugiau patirti neišeis.
Tas jausmas pakylėjo taip aukštai –
Dabar apleido jis mane.
Ir viskas taip niūru sugrįžus,
Kas manyje po visko dar užliko.
Šis pakilumas leido man suprasti
Kokiam aš liūdesy buvau.
Ir net mintis nušvitusi nupurto,
Kad tu buvai tokiam pačiam.
Tik norisi dabar man vieno:
Mintis pakeisti kitomis.
O tuo visu bjauriu – atsikratyti,
Pradėti viską nuo pačių pradžių…
…su tavimi – darsyk…
Liūdnumas apninka dažnai,
Bet mokausi džiaugsmą pajausti.
Apkabinęs gyvenimą, suspaudęs gležnai
Matau, kuomet jis pradeda rausti.
Savo rankomis, nors visai nestipriai,
Prie krūtinės savosios priglaudęs.
Likimą savo susietą stipriai,
Su tavim ir kitais, visad audžiu.
Oi, suskauda man galvelų,
Kurgi tu dingai?
Nusileida jau saulala,
Ir ramumas laukuosna.
Man akelas glosta ūkas,
Žvaigždelas ir vėl matau.
Oi, suskauda man širdelų,-
Liūdnas grožis šitoks be tavęs.
Juokiasi mintys
Ir rauda širdelė
Kai dreba lapeliai
Šypsos vėjelis
Linguoja medeliai
Ir neminga žemelė
Kai byra raselė
Nesnaudžia delneliai
Džiūgavo naktelė
Tamsumą apglėbus
Verkė debesėlis
Lijo ašarėlės
Klausėsi širdelė
Rymojo akelės
Tyluma skambėjo
Vienatvės nenorėjo
Ir maitinosi akelės vaiko godžiai… Širdelė džiūgavo ir juokės… Ramybės glėbyje šypsojos… Vaikelis svajonėse klajojo… Žavėjosi gamta, nepertraukiama tyla… Kankinosi bebalsiai vaikas sutikęs pyktį, neapykantą ir baimę… Liūdėjo širdelė, kai puolė mintelės… Liūdėjo širdelė ir verkė akelės…
Raudoni ryto debesys tipena dangumi… Paukščių giesmių sukūry… Rusena širdelė rami… Ašarėles į delnus renku… Šypseną dalinu… Naktelė praslinko žvaigždėta, gaivi… Kupina liūdesio, ilgesio… Ir ne tik… Brėkšta jau rytas… Dabar man smagu…