Kas liūdi labai,
kad nužudė per mažai
kenčiančių vaikų?
Tie, kurie kitus laiko
kitokiais, nežmonėmis.
Kuomet sirgo mano tėvelis, kaip mes išbaldavome dėl kiekvienos žaizdelės ar pasitempimo! Kaip sustingdavome išgirdus svetimą nusičiaudėjimą ar kosulį! Kiekviena smulkmena galėjo reikšti gyvenimo sutrumpėjimą, komplikacijas. Gyvenimo, kurio ir taip mažai buvo likę. O tėvelis, norėdamas parodyti ir sau, ir kitiems, kad jis bus ir nepalūš – stengėsi gyventi pilnavertį gyvenimą: darbavosi, bendravo ir šešėlis jo paskui jį visur keliavo. Tai suaugusio žmogaus stiprybė. Vaikams liga neatlaidesnė ir nuožmesnė. Dėl to labai baisu. Ir net be raketų, nuolaužų – tai taip trapu.
Žmonių bendruomenė nusprendė kitus laikyti nežmonėmis, nevisaverčiais. Jei kažkas kažkada turėjo vergus – gyvus daiktus, kuriuos galėjo išnaudoti tiek darbuose, tiek aistrose, tai ar jiems negalima vergų turėti? Žmogus – tai grobuonis kliedintis apie meilę, tiesą ir amžinybę. Tik žmogus geba sąmoningai apsispręsti ir pasirinkti kokiu jam būti ar nebūti. Bendruomenė, arba kitaip valstybė, taip pat gali pasirinkti kaip ji elgsis su savais ir nesavais. Ji susideda iš daugybės įvairiausių asmenybių (tame tarpe protingų, rūpestingų ir gerų) ir tie visi žmonės veikdami kartu gali sulaužyti daugybę gyvenimų. Nepataisomai.
Ir ta bendruomenė apsisprendė šiandienai kokia ji nori būti, ir tai bendruomenei dabar nerūpi, kad kažkas kenčia, kad kažkas jaučia, kad kažkam žmogiškumas svarbiau už įsitikinimus. Svarbiausia dabar jiems puotauti…
